Cognizance – Peace
Posted: Fri Nov 26, 2021 10:19 am
Peace
1. Ramybė
Išmintis ir tiesa - tai sąlygos (ir aplinkybės), kurios atsiranda, kai sielai suteikiama ramybė. Ta ramybė yra prigimtinė ir visada suteikiama visoms būtybėms. Mūsų "aklumas" klaidų naktyje tik verčia mus patirti ir rinktis. Ši pasirinkimo galimybė reikalauja diferenciacijos, o ši savo ruožtu reikalauja įvertinimo. Dangus gyvena Absoliuto pasaulyje, o fizinė egzistencija reiškiasi santykiniame pasaulyje. Ši aplinkybė sukuria įtampą, dėl kurios mūsų kelionės atrodo tokios brangios, ir grožį judėjimo išraiškoje. Ramybė - ypač proto ramybė - egzistuoja ir absoliučiai, ir santykinai. Tegu visi atpažįstame savo šviesą ir suprantame savo kelionių grožį. Per tai, kas mus įstūmė į šią egzistenciją, - per patirties paieškas, - per..
2. Atleidimas
Tada mumyse įveikiamas priešiškumas, kai visi pripažįstame, kad esame broliai ir seserys danguje. Šis pripažinimas apima mintį ir jausmą atleisti. Mums visiems sunku atleisti vieni kitiems tol, kol negalime atleisti patys sau. Šis "kaltės jausmas" išaugo iš mūsų tradicijos laikyti save neišbaigtomis, netobulomis ir nešventomis būtybėmis. Mūsų Dievo duotas gebėjimas vertinti ir teisti sąlygoja vertinimo motyvą.
Tačiau vertinimas klasifikuoja ir dėl to apriboja mūsų mąstymą, norą ir veikimą.
Ramybė mumyse atsiranda tada, kai mes - remdamiesi savo pažinimu - gyvename meile. O tai pirmiausia reiškia priimti save tokį, koks esame: Šviesos būtybė - be klaidų, bet su klaidomis. Tos klaidos yra brangios ir kartu labai gerai gimstančios, nes tik jos lemia kiekvienos sielos augimą ir "brendimą".
Jei Dievas būtų norėjęs, kad kiekvieną akimirką suprastume save kaip "tobulus", Jis nebūtų sukūręs klaidos galimybės. Būtent klaidos įgalina sielą bręsti ir pažinti save. Taigi galime nebijoti galimybės "klysti", nes tai reikštų, kad atimtume iš savo sielos brandos ir "augimo" galimybę. Vietoj to galime džiaugtis savo kelionėmis ir mokytis iš kitų bei savo patirties.
Tada mumyse įveikiamas priešiškumas, kai visi pripažįstame, kad esame broliai ir seserys danguje. Šis pripažinimas apima mintį ir jausmą atleisti. Mums visiems sunku atleisti vieni kitiems tol, kol negalime atleisti patys sau. Šis "kaltės jausmas" išaugo iš mūsų tradicijos laikyti save nebaigtomis, netobulomis ir nešventomis būtybėmis. Mūsų Dievo duotas gebėjimas vertinti ir teisti sąlygoja vertinimo motyvą.Tačiau vertinimas klasifikuoja ir dėl to apriboja mūsų mąstymą, norą ir veikimą.Ramybė mumyse atsiranda tada, kai mes - remdamiesi savo pažinimu - gyvename meile. O tai pirmiausia reiškia priimti save tokį, koks esame: Šviesos būtybė - be klaidų, bet su klaidomis. Tos klaidos yra brangios ir kartu labai gerai gimstančios, nes tik jos lemia kiekvienos sielos augimą ir "brendimą".Jei Dievas būtų norėjęs, kad kiekvieną akimirką suprastume save kaip "tobulus", Jis nebūtų sukūręs klaidos galimybės. Būtent klaidos įgalina sielą bręsti ir pažinti save. Taigi galime nebijoti galimybės "klysti", nes tai reikštų, kad atimtume iš savo sielos brandos ir "augimo" galimybę. Vietoj to galime džiaugtis savo kelionėmis ir mokytis iš kitų bei savo patirties.Jei gyvensime šiuo tikėjimu, būsime apdovanoti ramybe.
