free will
Žmogaus valios laisvės sampratą supa įvairiausi požiūriai.
Viena vertus, kai kurios mūsų labiausiai paplitusios religijos ir mitologinės pasaulėžiūros pabrėžia žmogaus laisvos valios faktą, tuo tarpu kiti požiūriai postuluoja aiškų apibrėžtumą. Taigi tie tikėjimai, kurie remiasi amžinojo pasaulio dėsnio idėja (pavyzdžiui, hinduizmas ir budizmas), pateisina atitinkamą egzistenciją, formuojamą įvairių žmogaus priklausomybių. Dėl šios minties žmogus iš pradžių atrodo priklausomas nuo likimo malonės, todėl hinduizmo požiūris į kastų sistemą, leidžiančią žmonėms dėl atitinkamo gimimo visą gyvenimą priklausyti tai pačiai socialinei klasei, yra gerokai pateisinamas.
Priešingai tokiam hinduistiniam žmogaus determinuotumui stojo Gautama Buda, kuris kastų sistemą laikė žmogaus sukurta institucija ir todėl ją atmetė. Vis dėlto Budos mokymo pagrindai buvo grindžiami amžinojo pasaulio dėsnio idėja, kuriai būdingi priežasties ir pasekmės ryšiai ir kurioje atmetamas amžinas, absoliutus Dievas kūrėjas.
Šioms pažiūroms prieštarauja monoteistinės religijos (pvz., judaizmas, krikščionybė, islamas), pripažįstančios kūriniją kaip sukurtą autoriaus.
Abi pamatines pažiūras apsvarsčius galimos laisvos valios požiūriu, galima daryti skirtingas išvadas.
Monoteistinis požiūris į žmogaus "iškritimą iš malonės" negali būti vertinamas be pamatinio pasirinkimo laisvės fakto. Tačiau čia kritiškas ir nedogmatiškas žvilgsnis gali kelti klausimą, kodėl Kūrėjas iš pradžių iš principo suteikė pasirinkimo galimybę, o paskui - sekdamas atitinkamu dogmatiku - nubausti už sprendimą, kuris, "jo" akimis, buvo neteisingas, - ir tai, be to, "klaniniu" ("iki septinto nario"). Tokia žmogaus dvasios, kaip kūrėjo, samprata, mano nuomone, remiasi nepakankamai apgalvota prielaida, kurią teologijos mokytojai taip pat turėtų pripažinti "tiesa". "Aš sukūriau jus pagal savo paveikslą" nereiškia atvirkštinės žmogaus elgesio projekcijos į Dievą. Tai būtų silogizmas (klaidinga inversija: kiekviena lapė turi uodegą - visa, kas turi uodegą, yra lapė).
Požiūris į Dievo tiesą iš religinio-dogmatinio (t. y. žmogiškojo) taško visada ir iš karto reiškia neišbaigtumą, jei vadovaujamasi mintimi, kad yra tik VIENAS kelias į tiesą. Ir vis dėlto religiniai "lyderiai" visame pasaulyje pretenduoja skleisti amžinąją tiesą (ir kiekvienas iš jų, pagal savo atitinkamą tikėjimą, taip pat vienintelę teisingą). Tokiu būdu galimas laisvos valios pojūtis būtų pakirstas ir todėl nenaudingas - nes neegzistuoja.
Jei atsigręšime į šiuolaikines žinias sąmonės tyrimų, smegenų anatomijos ir biologinio veikimo mechanizmų smegenų lygmeniu srityje, naujausi šių sričių atradimai rodo, kad biologiniai organizmai (tokie kaip žmonės) yra saistomi savo sprendimų. Biocheminio-elektrinio pobūdžio funkciniai ryšiai, regis, rodo, kad kūnui vadovauja ne tik protas, bet kad sąveika tarp jų vyksta ir priešinga kryptimi. Taigi ar iš tiesų mūsų psichikos funkcijas lemia atitinkami biocheminiai organizmo procesai?
Sąlyginai. Negalima paneigti fakto, kad tam tikros sąmonės būsenos priklauso, pavyzdžiui, nuo hormonų ar neuromediatorių. Šios aplinkybės nereikia aiškinti pasitelkiant psichotropinių vaistų pavyzdį; jai iliustruoti pakanka apsinuodijimo pavyzdžio. Pakitę neuronų procesai - pagrįsti įvairiomis biocheminėmis-elektrinėmis reakcijomis, kurias sukelia intoksikacija, - smegenyse kalba aiškia asmens patirties kalba.
Todėl sąmonę galima nustatyti pagal fiziškumą. Man atrodo, kad tinkamiausia yra tarpusavio priklausomos sąveikos idėja, t. y. abi būties formos (sąmonė ir kūnas - programinė ir techninė įranga) yra viena nuo kitos priklausomos ir tarpusavyje reaktyviai bendrauja.
Dar vieną galimą žmogaus sąlygiškumo požymį nuo seniausių laikų siūlo astrologija. Idėja, kad žmogaus egzistenciją lemia atitinkama artimesnių žvaigždžių konsteliacija, istorijoje iškyla beveik visose žmonių kultūrose, bendruomenėse ir kartose. Ši samprata egzistuoja erdvėje IR laike, todėl jos nereikėtų atmesti kaip potencialios galimybės, o veikiau individualiai apsvarstyti.
Apibendrinant, man susidaro įspūdis, kad kūno, proto ir sielos tarpusavio santykiai vyksta pagal tam tikrus dėsnius ir todėl yra nuspėjami. Taigi ši aplinkybė, viena vertus, pateisina, pavyzdžiui, kognityvinės psichologijos egzistavimą, kita vertus, implikuoja visos egzistencijos "nulemtumo" motyvą. Todėl tai reiškia Tolimųjų Rytų religinės tradicijos ir mokslinio įrodymo sintezę. Šiuo atveju religijos nušviečia egzistencijos makroperspektyvinį požiūrį, o mokslai gali vadovauti religinės sampratos įrodymui kvazi vidiniu požiūriu. Abu požiūriai visiškai neprieštarauja vienas kitam, o veikiau vienas kitą papildo. Tai pabrėžia būtino intensyvesnio religijų ir mokslų dialogo svarbą.
Gautama Buda pripažino šiuos mechanizmus ir taip pagrindė savo visa apimantį sąlygiškumą - pagrįstą priežastimi ir pasekme.
[color=#7ffffd4]""Žmogus yra įmestas į savo laiką"
Martinas Heideggeris
"Tas, kuris jaučia valios nelaisvę, yra beprotis - tas, kuris ją neigia, yra kvailas."
Friedrich Nietzsche
