2 sapnas
1.
Esu didelėje salėje Indijoje. Vakaras, visur pakloti bastutiniai kilimėliai, ant kurių vienuoliai susisukę miegoti. Visi vilki budistų geltonus ir raudonus drabužius. Vienuolių tikrai yra daugiau nei šimtas. Oras maloniai gaivus ir neaštrus. Pro daugybę plačių neįstiklintų langų matau, kad lyja. Vieną iš vienuolių atpažįstu kaip XIV Dalai Lamą. Prieinu prie jo, iš džiaugsmo spinduliuojančiomis rankomis suimu tradicinį tibetiečių pasisveikinimą ir draugiškai bei džiaugsmingai sušunku: "Du-la Bab!". Dalai Lama nusuka labai piktą veidą ir šaukia man: "Tu kvailys! Koks tu kvailas!" Mane tai paveikia ir aš einu į save. Atsibundu.
2.
Jau popietė. Su studijų draugais keliauju į nedidelę atvirą kepsninę ant kalno Hesene. Namelyje sėdi XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso. Vienas iš mano draugų paprasčiausiai pasisveikina, o aš jam atsakau: "Ne, žiūrėk, štai kaip viskas vyksta:" ir aš sudedu rankas tibetietiškam pasisveikinimui ir giliai nusilenkiu. Dalai Lama nežiūri į mane taip piktai kaip pirmajame sapne, bet vis tiek sako: "Užteks. Ne šitaip." Aš nesu toks susirūpinęs.
Esu Egipte. Mes einame per Žemutinio Egipto dykumą. Esu su draugu, o už mūsų eina daugybė žmonių. Saulėta vasaros diena. Sninga. Šaukiu: "Žiūrėk - Egipte sniegas!". Mes juokiamės ir mėtome vieni į kitus sniego gniūžtes. Staiga atsiduriame Egipto policijos nuovadoje, o priešais mane sėdi draugiškas vokiečių prokuroras. Aš juokiuosi ir sakau: "Mes tikrai turime daug ką vienas kitam papasakoti!" Jis šypsosi pro akinius linksmomis ir rimtomis akimis ir sako: "Taip, aš irgi taip manau..." Aš pabundu.
3.
Esu silpnai apšviestoje svetainėje. Tai naktis. Ant komodos dega kelios žvakės. Komodos viduryje stovi televizorius. Staiga televizorius įsijungia ir jame pasirodo bronzinė Gautamos Budos statula. Džiaugsmingai ir pagarbiai suimu rankas pasisveikinimui ir sakau: "Šventas!". Staiga atsisėdu ant sofos prie priešingos komodos sienos. Šalia manęs, taip pat ant sofos, sėdi maždaug 25 metų vyras nikeliuotais akiniais ir vidutinio ilgio tamsiais plaukais. Jis smulkių bruožų ir kalba vokiškai, kaip paprastai kalba 25-mečiai - laisvai, laisvai ir nevaržomai. Tada aš jį atpažįstu: Gautama sėdi priešais mane. Jis linksmu ir atsipalaidavusiu tonu kalba man, kad neturėčiau jaudintis ir kad tikrai "susitvarkysiu" su tuo, ką užsibrėžiau padaryti. Mane stebina jo palyginti "normali" pasaulėjauta. Labai džiaugiuosi šiuo susitikimu. Prabundu.
4.
Esu kosmose. Visur mirga žvaigždės. Keliauju savo kūnu be skafandro. Jaučiuosi šiltas, saugus ir patikimas. Mėgaujuosi visata. Staiga atsiduriu planetoje. Matau bekraštę ledo dykumą, kurią iš kairės pusės riboja dantytos kalnų grandinės. Aš vis dar nedėviu skafandro, bet esu savo fiziniame kūne. Esu Saturne. Su manimi yra angelas - su džinsais ir marškinėliais. Pasisveikinu su juo su dideliu džiaugsmu, nes jis man jau seniai pažįstamas. Jis ir aš šypsomės. Jis sako, kad galime nueiti į olą ten, kalnuose, ir patogiai įsitaisyti. Esame ledo ir (arba) akmens urve. Patalpa netaisyklingos formos, lygiomis, balkšvomis sienomis. Kambario viduryje stovi kavos staliukas, o aplink jį - gerai pažįstami rudu audiniu aptraukti krėslai. Mūsų yra maždaug aštuoni. Man atrodo visiškai normalu būti Saturne ir neturėti kosminio skafandro. Situacija manęs nestebina. Visi daugiau šypsomės nei kalbamės. Atsibundu.
