contact
1.
Tarptautinės kosmoso programos ir TKS, tų, kurie laiko save atsakingais už šios planetos žmonių likimų tvarkymą, nuomone, vienas iš jų tikslų yra nukreipti Žemės planetos žmones į protingos gyvybės visuotinumą ir priversti "mažųjų valstybių" mases suvokti savo įsitvirtinimą kosmose. Tačiau šis apskaičiavimas nevisiškai pasiteisina, nes įsisąmoninimas iš esmės yra individualus procesas, o asmeninis daugialypiškumas paprastai patiriamas kontempliuojant ir tyrinėjant savo paties protą. Mūsų Žemės žmonės galbūt 1962 m. kovo 22 d. ir aplankė Marso planetą nežemišku skraidančiu aparatu, vykdydami "tyrinėjimo programą", - tačiau ši data jokiu būdu nereiškia, kad nuo jos prasidėjo žemiečių pažintinė kelionė į kosmosą. Galbūt mes išsiuntėme pasiuntinius į Plejadas, Sirijų, Oriono žvaigždyną, Aldebaraną, Zeta Reticuli,
Ummo ir kitus "mūsų" kosmoso nišos kampelius, bet kol mūsų pasaulyje bus badas, vargas ir nelaimės ne pagal Dievo valią, mes, Žemės planetos žmonių bendruomenė, iš to neturėsime jokios naudos. Žinoma, esame gavę techninių "gudrybių" - kurios turi stiklo šukių naudą. Pokyčiai "teigiama" linkme (dualumo pasaulyje egzistuoja dvi būties būsenos) gali įvykti tik tada, jei per naujai įgytą kontaktą gimsta vaisingi impulsai individualiai psichikai. Individo permąstymas apie, pavyzdžiui, naujas socialines struktūras sukuria tik tuos spindinčius procesus, kurie veda prie bendros mūsų gyvenimo situacijos pagerėjimo. Kokia prasmė aklo pasitikėjimo, smalsumo ir vis didesnio žinių įgijimo keičiantis idėjomis su techniškai ir (arba) dvasiškai pažengusiomis bendruomenėmis, jei ši tariama nauda neperkeliama į tolimiausius mūsų pasaulio kampelius? Kol šios planetos būtybės kenčia nepriteklių, nes kitur yra gausa, pirmiausia turėtume galvoti apie perskirstymą ir teisingesnį visų turtų įvertinimą. Juk, mano nuomone, šis žmogaus patirties aspektas susijęs ne su prabanga, o su komfortu. Mums nebūtina keliauti į žvaigždes, kad išstudijuotume kitas visuomenės sampratas, bet galime pasisemti iš mūsų planetos žmonių modelių atsargų. Pavyzdys galėtų būti tos "primityvios tautos", į kurias "civilizuoti" žmonės kartais mėgsta žiūrėti iš aukšto. Nenoriu romantizuoti Žemės planetos genčių bendruomenių apeigų ir papročių, tačiau daugumai jų bendra tai, kad jos gyvena "solidariose bendruomenėse", apie kurias "turtingajame" pasaulyje paprastai tik užsimenama. Taigi pasilikimas tam tikros teisės normos rėmuose gali trukdyti pažangai kelyje į kosminę žmogiškąją būtį. Socialiai duotų sistemų status quo pripažinimas sukuria tas neteisybes, dėl kurių kančia gausos akivaizdoje apskritai įmanoma. Vis dėlto, nepaisydami viso deramo nepasitenkinimo, galime manyti, kad ne revoliucija, o evoliucija gali būti mūsų visų tikslas. Gyvenimas reiškiasi visais įmanomais būdais - ir niekada ne vien tik dabar, t. y. laike. Tegul trokštame ateinančio taikos pasaulio, tegul ištiesiame rankas į ateinančią taiką ir tegul visi individualiai imamės tų veiksmų, kurie mus nuves į taikią ir laimingą ateitį. Žodžiai šventus dalykus atneša tik tada, kai jie paverčiami veiksmais.
2. Egzistencija
Didžiausias iš visų stebuklų yra egzistencija visa savo visuma ir sudėtingumu. Noras suprasti "būtį" visame jos sudėtingume, mano nuomone, yra lemiamas visų religinių ir filosofinių mokyklų turinys - nes taip mes artėjame prie Dievo, savo dvasia skverbdamiesi į Jo kūriniją. O mano patirtis rodo, kad šis suvokimas geriausiai pasiekiamas jautriai jaučiant būties stebuklą. Budistinės mokyklos žmogaus protui (jo sąmonės pavidalu) priskiria šeštojo pojūčio vaidmenį, nes jis, regis, geba suvokti ir prasiskverbti į "tikrovę". Į žodį "tikrovė" įeina žodis "darbas", ir taip mūsų suvokimas gauna individualiai nulemtą recepciją. Taigi tiesa ir jos "veiksmingumas" sudaro egzistencijos kilmę ir išraišką.
