Budizmas
1.
Gautama Buda moko, kad gyvybė kuriama priklausomybėje. Jei taip, pažvelkime į medį. Noras - ir pastangos šį norą paversti tikrove - leidžia sėklai augti ir vešėti, kol ji pražysta visu grožiu. Buda moko, kad šis troškimas, šios varomosios jėgos gimsta iš neišmanymo. Ir jis moko, kad šis nežinojimas yra visos gyvybės ištakos. Iš jo kyla visos kitos vėlesnės priežastys (kurios savo ruožtu yra padariniai), kol gyvybė vėl išnyksta. "Atsiradimo priklausomybėje" (pratitya-samutpada, sanskrito kalba) grandinę savo ruožtu galima taikyti visai gyvybei; ji galioja ne tik žmogaus egzistencijai. Tačiau jei grįžtame prie šios grandinės ištakų, prie nežinojimo, galime užduoti sau klausimą, iš ko vėlgi kyla ši grandinė. Kitur Gautama Buda moko, kad žmogaus protas nepajėgus įsivaizduoti galutinės bepriežastinės priežasties (čia galima paklausti, ar pasekmė be pasekmių taip pat neįsivaizduojama), tačiau jis nesako, kad ši galutinė bepriežastinė priežastis neegzistuoja. Tik mūsų vaizduotė yra pernelyg ribota, kad ją suvoktume ar sukurtume protu. Na, manau, kad šios paskutinės bepriežastinės priežasties, viską vienijančios priežasties, vardas yra Dievas.
2.
Mes, būtybės, kurios esame kūrinija, randame ramybę praktiniu tolerancijos keliu. Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) neprievartos (ahimsa) kelias man reiškia ne tai, kad žmogus kito nuomonę paverčia savo nuomone be sąžinės patikrinimo, o tai, kad - ištikimas Budos žodžiui apie teisingą požiūrį - pripažinimo ieškoma savyje. Kitas gali pripažinti kitokią tiesą nei mes patys; šiuo atveju tolerancijos ir meilės principai diktuoja, kad turėtume stengtis dalytis nedominuodami, t. y. ne dominuoti kitam, o stengtis įtikinti jį ar ją pasirinkti meilės kelią. Tačiau kas yra meilės kelias?
Praktinis meilės išgyvenimo būdas yra pastatyti save tarp kitų. Tai nereiškia, kad reikia sureikšminti kitą; veikiau tai reiškia pripažinti, kad savo paties pažinimas visada yra ribotas pažinimas - kaip Gandis pavadino savo autobiografiją: Eksperimentai su tiesa. Galime būti laisvi savo pastangomis eksperimentuoti su tiesa ir nelaikyti savo tarpinių žingsnių ar rezultatų pačia tiesa.
3.
Per dėmesingumą mažame, t. y. per dėmesingumą tiems dalykams, kurie su jumis vyksta dabar, per pažinimo dovaną, kurią formuoja emocijos ir santykis, jūs įgalinami ateityje elgtis maloniau Dievui, atsižvelgdami į tai, ką sužinojote dabar. Tai vienas iš galimų mokymosi procesų. Taigi tariama "klaida" dabartyje yra rūpinimasis ateitimi. Tačiau tai veikia tik taikant budistinį dėmesingumo motyvą. Dėmesingumas yra tik kitas žodis, reiškiantis žmogaus proto prisirišimą prie čia ir dabar. Protas čia ir dabar suponuoja - kaip mindfulness motyvas - paaštrėjusios sąmonės idėją. Šios kontempliacijos tikslas yra "aš esu" atpažinimas.
