Dream 1
1.
Naktis, netolima ateitis. Esu stačiakampiame, maždaug penkių x aštuonių metrų dydžio kambaryje be langų. Išskyrus tris nendrinius krėslus, aptrauktus rudais apmušalais, ir nedidelį staliuką šalia krėslų, kambarys neapstatytas baldais. Baldai stovi ne centre, o kampe ilgesnėje kambario pusėje. Kambaryje maždaug už trijų metrų nuo manęs stovi mano brolis, mama, jos draugas ir du nepažįstami vyrai. Aš sėdžiu viename iš fotelių, atsirėmęs į kambario centrą - priešais mane sėdi maždaug 25 metų moteris ramiomis akimis ir ilgais tamsiais plaukais. Mes laukiame ir aš suprantu, kad kambarys yra laukiamasis. Jaučiuosi rimtas ir ramus.
Moteris priešais mane kalbasi su manimi. Ji sako, kad netrukus prasidės mūsų kelionė ir kad turėčiau pasiruošti. Atpažįstu ją kaip plejadietę. Giliai pažvelgiu jai į akis ir abi žinome, ką kitas galvoja ir kur link eina kelionė.
Kambarys prisipildo kristalinės, vaivorykštinės šviesos, kuri šoka ir teka ant sienų. Ji spindi visomis spalvomis - tarsi brangakmeniai. Šviesa sklinda pro angą kairėje pusėje, pro kurią negaliu pažvelgti į išorę, nes anga yra lygiagreti man. Šviesa atrodo vėsi, nors kartu ir šilta, kažkokia pavasariška, virpanti. Suprantu, kad tai šviesiaplaukio, kuris nusileido lauke ir laukia, atspindžiai.
Brolis žiūri į mane su atpažinimo, abejonių, rimties ir baimės mišiniu ir klausia: "Kokiu automobiliu mes važiuojame?" Jo balse slypi atpažinimas atsakymo, kurį jis pats sau jau davė. Aš jam nusišypsau ir ramiai sakau: "Tai ne automobilis, mielasis Jensai". Mano brolis jaučiasi patvirtinęs savo atpažįstančią prielaidą ir nuleidžia galvą - akivaizdžiai susinervinęs, rimtas ir susijaudinęs - meditatyviai atpažįsta ir mąsliai jaučia.
Moteris priešais mane žvelgia man į akis ir leidžia suprasti, kad netrukus ateis laikas. Jaučiu jos mintis. Paprašau, kad ji pirmiausia palydėtų mano šeimą, nes dar noriu meditacijoje ir maldoje atsisveikinti su žeme. Žinau, kad kelionė ten ir atgal - kol ji mane pasiims - užtruks pusvalandį.
Mano šeima su dviem vyrais ir moterimi išeina iš kambario ir jie įlipa į šviesos laivą. Aš meldžiuosi ir medituoju. Žinau, kad po kurio laiko grįšiu į Žemę. Savo dvasia ir širdimi apkabinu Žemę, myliu ją ir dėkoju jai. Aš pabundu.
2.
Atsiduriu pirmame apvalaus maždaug penkių aukštų bokšto aukšte. Patalpos skersmuo apie šešis metrus. Čia yra langų plyšiai, panašūs į kilpas. Kambarys neapstatytas baldais, jo sienos iš baltai pilko betono. Ant sienų nėra jokių paveikslų. Šiame aukšte esu vienas. Prieš pat sutemas.
Žinau, kad įsiveržimas neišvengiamas. Pastate, kurių yra daug, viršutiniuose aukštuose susirinkę keli žmonės. Laukiame evakuacijos.
Atsisegu plaukų sruogą ir plaukai krenta man ant pečių. Dėviu baltą apsiaustą - panašų į ilgą togą. Pakylu į vieną aukštą ir matau sargybinius ir žmones, vilkinčius tokius pat rūbus, kaip ir aš. Čia esantys žmonės bijo, o aš jaučiu savyje bejėgiškumą ir pripažinimą.
Mes sudarome ratą ir atsiklaupiame. Meldžiamės.
Staiga atsiduriu ant pastato stogo. Matau daugybę erdvėlaivių ir vyrus juodais koviniais drabužiais, "šturmuojančius" mūsų bokštą. Visur jaučiu jaudulį ir pripažinimą. Žemė ir jos būtybės nustojo miegoti. Meldžiuosi. Pabundu.
